Pagrįstumo principas - visada žinok, ką ir kodėl darai

Pagrįstumo principas - visada žinok, ką ir kodėl darai 0001

Pastaruoju metu sporto kontekste linksniuojamas pokeris verčia susimąstyti- kodėl tai sportas ir kur ta skiriamoji linija, atskirianti jį nuo laukinio azartinio lošimo? Atsakymas labai paprastas- kiekvienas žaidėjas pats turi galimybę nustatyti, kas jam yra pokeris – lošimas ar sportas, kuriame jis siekia pagrįstai sutriuškinti varžovus. Kuo labiau bus pagrįsti sprendimai, kuo mažiau situacijų, kuriose žaidėjas nežinos ką daro, tuo labiau jis priartės prie šachmatų, bridžo ar net biliardo, kuriuose yra ypatingai svarbus išankstinis žinių bagažas bei dideli patirties ištekliai.
Taigi esminis principas būtų "sunku pratybose- lengva mūšyje"- daugumos strategijų kūrimo ir gvildenimo perkėlimas į žaidimo analizės laikotarpius.

Įsivaizduokime - turime {6-Spades}{6-Hearts} ir esame padėję mažąjį privalomąjį statymą (SB). Agresyvus varžovas, sėdintis dalintojo pozicijoje (button), "vagia". Ką mums daryti? Tarkime, kad oponentas yra agresyvus bei geras žaidėjas, prieš kurį be pozicijos sunku žaisti po flopo, taipogi jis dažnai stengiasi "pavogti" privalomuosius statymus. Mūsų minčių eiga būtų tokia:

Jeigu tiesiog atsakytume (call), tikėdamiesi pasigauti trečiąją šešiukę:
a) Neturime pozicijos
b) Neturime iniciatyvos
c) Žaisti šią, sąlyginai žemą, porą, bus sunku
d) Dažniausiai oponentas nesumokės pakankamai, net jeigu ir pagausime savo šešiukę

Jeigu nuspręstume permušti jo statymą (raise):
a) Neturime pozicijos, todėl stengiamės laimėti banką be žaidimo- galbūt nusimes!
b) Perimame iniciatyvą ir galima toliau bandyti atimti laimėjimą net ir nepagavus tinkamų bendrųjų kortų
c) Varžovų galimų kortų derinių gretos labai plačios, todėl jis dažnai nusimes, o jeigu ir nepasiduos, tai atsakančios rankos bus pakankamai stiprios ir pagavus šešiukę iš jų galima tikėtis išpešti visą žaidėjo turimų žetonų krūvą.

Todėl prieš agresyvų oponentą aš būčiau linkęs didinti statymą ir išspręsti laimėjimo problemą iškart. Kitas, truputį kitoks, pavyzdys būtų neįprastas- dažnai žmonės, gavę vienos spalvos {a-Spades}{k-Spades} derinį, net nesusimąstę permuša statymą arba pokerio žaidėjų žargonu “3betina”. Tačiau yra oponentai, prieš kuriuos geriau žaisti tiesiog atsakant. Pavyzdys:

Šešių žaidėjų stalas, vidurinė pozicija atlieka statymą. Mes esame dešiniau dalintojo (button) cutoff pozicijoje ir turime nuspręsti, ką daryti su {a-Hearts}{k-Hearts}. Matome, kad dalintojas yra agresyvus, o privalomuosiuose statymuose sėdi vaikinas su maža žetonų krūvele.

Jeigu permušame:
a) pirmasis statytojas arba kiti oponentai atsakys tik su gera korta, prieš kurią bus sunkiau laimėti
b) dažnai neišnaudosime derinio potencialo ir pasiimsime tik esamą banką

Jeigu tik atsakome:
a) galime tikėtis, jog dalintojas arba privalomojo statymo pozicijoje sėdintys žaidėjai mėgins pavogti banką permušdami. Tokiu atveju dar kartą permušę (reraise) mes susižeriame padorią žetonų krūvelę arba stumiame viską (all-in), turėdami geresnius šansus (pagal visų galimų derinių tikimybes prieš AKs)
b) mes turime poziciją ir labai stiprią kortą, todėl dažnai dominuosime oponento karalių ir tūzą - galima išpešti solidžią pinigų sumą žaidime po flopo

Tad šiuo atveju būčiau linkęs pasirinkti antrąją- ne tokią populiarią (neįprastą?) kryptį.
Ir turbūt paskutinis, dažniausiai pasitaikantis antipavyzdys- varžovas turėdamas dalintojo poziciją vagia iš mūsų, sėdinčių privalomojo statymo pozicijoje. Pažiūrime statistiką, kuri sako, jog oponentas 70% nusimeta, jeigu yra permušamas ir permušame.Permušame perdaug negalvodami apie turimą kortą, apie turimus planus po flopo, apie tai, kokia šiandien žaidimo dinamika su šiuo žaidėju.

Ir kiekvieną kartą kai jis nenusimes, mes neturėsime aiškaus plano, bet turėsime aiškias problemas.

Kuo labiau pasiruošime galimiems žaidimo posūkiams prieš žaidimą, tuo tvirčiau jausimės žaidimo metu- pasistenkime pakeisti spėliojimo faktorių žinojimo faktoriumi.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?