Pokerio kritikas: apie "bad beat" istorijas

Pokerio kritikas: apie "bad beat" istorijas 0001

Niekas taip nesusuka galvos, kaip pinigai. Ypač greiti ir sąlyginai lengvi. Ne veltui retas loterijos laimėtojas sugeba suvaldyti ant jo netikėtai užgriuvusius pinigus ir kartu su jais atėjusią atsakomybę.

Ne išimtis ir pokerio žaidėjai. Žiūriu ir negaliu atsistebėti, kaip žmogus, išmokęs dėlioti kortas ir laimėjęs vieną ar kitą turnyrą, jau pradeda įsivaizduoti, kad yra Dievo dovana pasauliui. Pokeris padaro jį tokiu arogantišku šikniumi, kad jis ima ir pamiršta elementarius mandagumo ir kultūros reikalavimus. Ypač jei jo metų skaičius pataiko į tarpą tarp 21 ir 25.

Nesvarbu, kad jis neturi absoliučiai jokio suvokimo, kas yra Mocartas, ar kieno sostinė yra Kijevas (nebent dalyvavo ten vykusiame EPT turnyre), jis yra įsitikinęs, kad yra pats protingiausias, gudriausias ir visi turi jo klausyti. Nes kelis kartus sustūmus allin jo damų pora atsilaikė prieš AK. Bla...

Kalbant apie tai, kas būna, kai klausausi pokerio žaidėjo. Tai vienas žiauriausių gyvenimo išbandymų. Apie ką tu su juo bekalbėtum, vis tiek pasieksi tą vietą, kai turėsi klausytis jo nesibaigiančių „bad beat“ istorijų. Čia pasireiškia dar vienas nykus pokerio žaidėjų asmenybės bruožas – jie įsivaizduoja, kad jų „bad beat“ istorijos yra kažkokios unikalios, niekas tokių skaudžių nepatyrė, todėl visiems be proto turėtų būti įdomu ją išgirsti. Ir jie įsivaizduoja, kad yra puikūs pasakotojai. Nėra jie puikūs pasakotojai, jie tiesiog susireikšminę bičai.

Kiekvieną kartą kartojasi tas pats. Lošimo namuose ar kokio turnyro metu pamatai pažįstamą veidą, prieini, pasisveikini, paklausi, kaip sekasi ir jau gali tikėtis, kad jis įsileis į didžiausią tiradą, kaip „vakar, aš ant buttono, turiu du valetus, UTG raise, antras call, aš call, ant flopo valetas ir....“. Tai dažniausiai palydi dar visa puokštė „malonumų“ – blogas burnos kvapas, pažeidžiama asmeninė erdvė ir taip toliau. Kas blogiausia, kad tos istorijos, kaip ir seni anekdotai, gali suktis be galo – tik pasibaigia viena, iš karto prasideda kita („ir pagavo jis savo du autus, o iš karto po to ant cutoffo, gaunu...“). Aš žaidžiu pokerį dvidešimt metų ir esu patyręs visus įmanomus „bad beat“ – nuo 2oterių ar vienintelės jam tikusios kortos, pagautos padėjus penktąją bendrąją kortą iki straight flusho, sumušusio mano keturias vienodas. Aš irgi turiu keletas kruopščiai atrinktas “bad beat” istorijas, bet pasakoju jas tik būdamas visiškai girtas ir tik išskirtinėje kompanijoje.

Mano vienas pažįstamas amerikietis žaidėjas taip pavargo nuo ausis išūžusių bad beat istorijų, kad pasigamino kepurėlę su užrašu – „Bad beat istorijos išklausymas - $5”. Kai kitame turnyre prie jo prisikabino vienas iš “bad beat” istorijų maniakų ir pradėjo taškydamasis seilėmis porinti nutikimą apie savo tūzus, pažįstamas tiesiog tylėdamas parodė užrašą ant kepurėlės. Kaip manote, kas nutiko? Istorijos pasakotojas išsitraukė penkis dolerius, padavė juos ir toliau pasakojo savo nelaimę.

Tačiau tai ne blogiausias atvejis. Realiu smurtu pakvimpa, kai žaisdamas prie stalo patiriu “bad beat”, atiduodu savo sunkiai rinktus žetonui tam laimingam kalės vaikui ir stengiuosi nepsichuoti, o per dvi vietas sėdintis idiotas nusprendžia, kad tai pats geriausias metas papasakoti “labai panašią ir labai įdomią” jo paties neseniai patirtą “bad beat” istoriją…

Tada pasigailiu, kad nesu šachmatininkas. Paimčiau lentą ir kai p*@#$@$iau jam per galvą...

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?