PokerNews vedamasis - ar tikrai žaidi, kad laimėtum?

PokerNews vedamasis - ar tikrai žaidi, kad laimėtum? 0001

Tūlas Hermanas Edwardsas, treniruodamas Niujorko Jets komandą, pasakė sparnuotą frazę – „Žaidi tam, kad laimėtum“.

Galbūt tai primityvu, tačiau Edwardso ištarta Zen stiliaus mantra iš esmės primena, koks yra bet kurių varžybų tikslas.
Geriausias tokios filosofijos pavyzdys – fantastiška Michaelo Jordano NBA karjera. Jordanas yra laikomas visų laikų geriausiu krepšininku, nes jis sujungė fizinius gebėjimas, dvasinę tvirtybę, sugebėjimą vadovauti ir norą laimėti į vieną sėkmės formulę.

Vienas svarbiausių Jordano karjeros momentų buvo nutikimas vidurinėje mokykloje, kai jam vieninteliam neliko vietos krepšinio komandoje. Trenerio sprendimas įsiutino Jordaną, tačiau šią energiją jis paskyrė tobulinti krepšinio įgūdžiams. Jis nusprendė įrodyti visiems, kad buvo vertas patekti į komandą. Užuot vaidinęs auką ir paniręs į savigraužą Jordanas prisiėmė atsakomybę už savo nesėkmę ir tai jam padėjo tapti tuo, kuo jis tapo.

Jordanui nepakako būti tik geru žaidėju, jis norėjo būtų geriausiu. Ši filosofija tinka ne tik krepšiniui, bet ir pokeriui. Aš dažnai svarstau, kodėl žmonės žaidžia pokerį, nes turnyruose visi išskyrus vieną žaidėją grįžta namo pralaimėję. Taip, jie uždirbo pinigų, tačiau vis tiek pralaimėjo. Kokia jų motyvacija? Kaip jie reaguoja į nesėkmes?

Netgi ne kiekvienas profesionalas gali atlaikyti psichologinį pralaimėjimo spaudimą. Retas kuris ramiai reaguoja į nuolatinį “bad beatų” bombardavimą prasidėjus pralaimėjimų juostai. Kiek žaidėjų atsirado iš niekur, užsuko puikų bankrollą, pateko į juodąją juostą ir apie juos daugiau niekas negirdėjo?

Kai tokios superžvaigždės kaip Michaelas Jordanas pralaimi, tai juos dar labiau motyvuoja laimėti. Paprasti žmonės pralaimėję nori viską mesti.

Sėkmingi pokerio žaidėjai net ir pralaimėdami nenori visko mesti. Jie uždirba pinigus iš to, kad įveikia prastesnius žaidėjus ir jie žino, kad prastesnių žaidėjų visada pokeryje bus. Būtent todėl jie vairuoja prabangiai mašinas, gyvena geruose rajonuose ir gali leisti sau siųsti vaikus į privačias mokyklas. Jie taip pat pasinaudoja ir save profesionalais vadinančiais žaidėjais, kurie negali atsakyti į elementarų klausimą – kodėl tu žaidi pokerį?

Pokerio pasaulyje pilna vidutinybių profesionalų, kurie niekuomet nepakils aukščiau dabartinio statuso, nes jiems trūksta noro nuolat tobulėti. Pasiekę tam tikrą lygį pokerio žaidėjai meta mokytis, nes arba jų ego yra pernelyg didelis ir jie galvoja, kad jau viską žino, arba jie tiesiog tingi.

Žaidimas nuolat tobulėja. Vien per pastaruosius dvejus metus įvykusios permainos stulbina, ką jau kalbėti apie paskutinius dvidešimt metų. Rinkoje pasirodė nauja kraujo ištroškusių žaidėjų banga, kuriems “Super System” jau seniai nėra pokerio biblija. Internetas gimdo naujus talentus Amerikoje ir Europoje, o mes akivaizdžiai matome, kaip sparčiai vystosi naujos pokerio rinkos Azijoje, Rytų Europoje ir Lotynų Amerikoje. Žaidėjai prie stalų atsineša naujus įgūdžius, kuriuos gavo žaisdami trik-trak, šachmatus ar prekiaudami akcijomis.

Kuo skiriasi pokerio legendos nuo pokerio dinozaurų? Dinozaurai neprisitaikė prie naujos aplinkos ir išmirė, legendos adaptavosi prie naujos žaidėjų kartų ir abiem rankomis ėmė žertis laisvus pinigus (dead money)

Pokerio banga atnešė tūkstančius naujų entuziastų, bet kartu su jais atplaukė ir šlovės kekšės, kurie naudojasi pokerio scena, kad juos pastebėtų. Holivudo nevykėliai ir D-sąrašo žvaigždutės, kurių net nekviečia filmuotis šunų maisto reklamoje, staiga ėmė vaikščioti raudonais pokerio turnyrų kilimai ir pozuoti pokerio žurnalų viršeliams.

Mėgėjai, ištroškę savo penkiolikos minučių šlovės, įsiveržė į pokerį tikėdamiesi savo elgesiu, krūtinės dydžiu ar sijono trumpumu patraukti žiniasklaidos dėmesį ir patekti į filmuojamus pokerio šou. Tačiau greitai jų bankrollai išseks, sponsoriai pames juos dėl prastų rezultatų ir pokerio rykliai apgrauš jų kaulelius.

Natūralu, kad “žaidžiu, jog laimėčiau” filosofija turėtų būti varomoji pokerio žaidėjų jėga, tačiau realybėje taip nėra. Daugumai žaidėjų yra patogu būti ten, kur jie yra.
“Parodykite man žmogų, kuris jaučiasi patogiai pokeryje, ir aš parodysiu jums pralaimėtoją” – yra pasakęs Bryanas “Flawless Victory” Robertsas.

Pokerio vidutiniokai tikrai negeria šampano VIP klubuose, nerašo knygų ir nesidalina patarimais mokomuosiuose video. Ne, jie žaidžia satelitus ir renka taškus kitam nemokamam turnyrui. Pokerio pasaulyje išlieka tik stipriausi, todėl tik keletas prasimuša į patį viršų.

Tu žaidi, kad laimėtum. Nežaidi tam, kad žaistum. Sporte yra vienas fantastiškas dalykas – tu žaidi, kad laimėtum.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?