Pokerio Kritikas - apie išbadėjusius dėmesio ir stovinčius ant bedugnės krašto

Pokerio Kritikas - apie išbadėjusius dėmesio ir stovinčius ant bedugnės krašto 0001

Ką galime vadinti tikraisiais pokerio žaidėjais? Pasiskaitykite forumus ir pamatysite dominuojančią nuomonę, kad būtent juodadarbiai pokerio grinderiai – žemųjų ir vidutinių limitų grynųjų pinigų žaidėjai – labiausiai linkę vadintis tikraisiais žaidėjais.

Juk tai jie diena iš diena nesitraukia iš pokerio kovos lauko, jie numoja į bad beatus ranka, meldžiasi matematikai bei teigiamai sprendimų equity ir su panieka vadina turnyrinius žaidėjus „loterininkais“, besimėgaujančiais tais momentais, kai vienas kortos atsivertimas gali baigti tavo turnyrą arba paversti tave žetonų lyderiu ir galbūt desperatiškai siekiančiais tos galbūt ir niekada nepasieksiamos pirmosios vietos. „Miražų gaudytojai“ – taip pašaipiai vadina turnyrinius žaidėjus grynųjų pinigų žaidėjai, pabrėždami savo pranašumą kone visuose pokerio aspektuose – nuo pinigų valdymo iki matematinių subtilybių.

O po to grįžta namo, palenda po antklode ir graudžiai verkia.

Nes visa pokerio šlovė, dėmesys, internetinių portalų interviu ir žurnalų viršeliai atitenka turnyriniams žaidėjams, o į tuos „tikruosius pokerio žaidėjus“ niekas nekreipia dėmesio, nebent tu esi vienas iš tų keliolikos, kurie grynaisiais taškosi kosminiuose megalimituose.

Nes ko nori beveik kiekvienas pokerio žaidėjas? Taip, pinigų. Bet nori ir šlovės – kad apie jį rašytų, kalbėtų, skaitytų, diskutuotų ar peiktų. Ir tai viskas labai gerai. Sėkmingi turnyriniai žaidėjai mėgaujasi šlovės spindesiu, pozuoja fotografams ir dalina interviu, net jei tai būtų freerollinis LSPF turnyras, bet ką daryti grynųjų pinigų ar ne tokiems sėkmingiems žaidėjams, kurie niekam nėra įdomūs? Juk sociologai yra įrodė, kad žmogaus poreikis būti pripažintam savo bendruomenėje yra labai natūralus ir vienas svarbiausių toje poreikių piramidėje.

Ir taip atsiranda jų blogai nuo nulio iki milijono, atsiranda Pokerfishai, kur šį poreikį būti pripažintam bando išmėginti komerciniai pokerio kambariai, kažkodėl maskuodami jį kaip „naujoko iššūkiai“, atsiranda ambicingi tinklapukai, kuriuose iš principo rašoma angliškai, nes tikimąsi, kad jau tuoj tuoj ir visa multimijoninė rinka susižavės ir kris po kojomis. Bet blogai išnyksta po pirmo bankrollo ištaškymo, Pokerfishai skleidžia negerą prastos PR kampanijos kvapą, o tinklapukų įrašai sofistikuota anglų kalba darosi vis retesni ir retesni.

Tačiau nuolatos ir nuolatos bandoma, vyksta nesustojantis judėjimas – savotiškas pripažinimo perpetuum mobile – ir tai nėra blogai, nes kai kritinė pokerio žaidėjų masė praras ambicijas ir sustos kurti kad ir nesąmoningus, kad ir momentinius, kad ir tik jiems vieniems ir jų močiutėms įdomius projektus – rinka stagnuos ir tikrai nieko gero nebus.

Bet yra žmonių, kuriems dėmesio poreikis tampa obsesija, tam tikru klinikiniu atveju, kuris išsiskiria iš šimtų tūkstančių kitų pokerio žaidėju. Turbūt daug kas žinote 88% Concentration blogą, kur tiesiog apsėstas lošėjas (net negalima pavadinti jo pokerio žaidėju) taškėsi aukštuose limituose, pralošinėdavo, krisdavo, skolindavosi, keldavosi, vėl krisdavo ir vėl skolindavosi ir vėl viską pralošdavo – o jį stebinti interneto trolių minia mėgavosi reginiu, švilpdama, rėkaudama ir atseit jį palaikydama, o išties laukdama galutinio jo fiasko ir asmenybės dezintegracijos, kad galėtų dar sykį pakartoti sau patiems „niekingos vidutinybės“ mantrą – o aš juk geresnis už jį, aš taip nedarau.

Vargšas žmogus siurbė į save šituos nuodingus minios syvus, tikėdamas, kad jie suteikia jam jėgų ir energijos, kai iš tikrųjų atvirkščiai – jie apnuodijo ir sielą, ir protą. Dabar blogas sustabdytas ir apie jį nieko negirdėti – galbūt jis pasiekė lūžio tašką ir sustojo radęs sielos ramybę, o galbūt nušoko nuo tilto. Dabar blogas tylus ir tik keli troliai dar valkiojasi aplink ir ūbauja nykiais balsais, tikėdamiesi prisišaukti tą žmogų, kad jis dar kartą pamatintų savo širdgėla, kančia ir skausmo.

Ilgą laiką galvojau, kad Lietuvos klinikiniai dėmesio troškimo atvejai apsiriboja vienadieniais būsimųjų milijonierių blogeliais ir š....mu pinigais, bet tik prasidėjus WCCOP turnyrams atradau ir 88% lygoje mėginantį žaisti lietuvį – caprizą, kurio anglų kalba vedamas blogas tiesiog pribloškė. Dėmesio abstinencijos sindromas čia tiesiog muša per kraštus – jis nepatingėjo savo blogo pareklamuoti ir rusiškai, ir prancūziškai, ir angliškai, mėgindamas sudaryti įspūdį, kad pokerio žiniasklaida „atrado“ kažką naujo. Klausimas, kur lietuviška reklama, atpuola pasidomėjus ankstesniais šito veikėjo žygiais ir projektais, kraupinusiais kitas Lietuvos pokerio bendruomenės.

Tačiau ne tai blogiausia - pažiūrėjęs į blogo turinį suvoki, kad tokias „naujoves“ reikia greitai pakasti su visa galva, nes iš jų sklindantis absoliučiai neteisingas pokerio suvokimas yra nuodas visiems tik pradėjusiems domėtis pokeriu. Kelti bankrollą, kad galėtum ištaškyti jį viename pokerio festivalyje, žaisti turnyruose, kurių įpirkos viršija pusę tavo turimo bankrollo, eiti žaisti grynųjų pinigų su aštuoniomis-devyniomis įpirkomis, bankruotuoti, vėl reloadintis ir toliau taškytis – štai tiesos, kurias skleidžia avantiūristai. Visos šios „tiesos“ stoja į vieną eilę su kazino tiesomis, kad tikrai pasiseks kitą kartą, kad rutuliukas yra po antruoju antpirščiu, kad automatas jau privalo išsukti tris septynetus ir kitokiu mėšlu, kuriuo mus šeria lošimų industrija.

Gaila ir to vaikino ar vyro (o gal moters), kuris vis dar naiviai tikisi sulaukti dėmesio ir patenkinti savo fiziologinius azarto poreikius mesdamasis į tuos turnyrus ir limitus, kur jam ne vieta, ir kuris įsivaizduoja, kad į jo blogą po truputį įšliaužiančios interneto forumų gyvatės yra gerbėjai, o ne parijai, ieškantys dar prastesnių už save, taip vadinamos pokerio kekšės, kurios tau mirksi ir sako "šaunuolis, kad gamblini, kas iš to grindinimo". Su tokiu mąstymu, žaidimu ir viešinimusi jis stovi ant bedugnės krašto ir jei ne jis pats, tai tikras atsiras kažkas, kas nepatingės stumtelėti.

Sakysit, darau reklamą jam. Galbūt, bet prieš pradedant normalias pokerio pamokas normalioje bendruomenėje su normaliais žmonėmis, reikia apsilankyti ir tokiose vietose. Kad ateitumėt, pasižiūrėtum, tylėdami išeitumėt ir uždėtumėt didelį užrašą – „Never do this at home". Never ever...

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?