Istorijos kampelis: Pokeris Senuosiuose Vakaruose

Istorijos kampelis: Pokeris Senuosiuose Vakaruose 0001

Ar būtų žaidžiama kelte plaukiančiame Misisipės upe, ar prirūkytoje angliakasių stovyklos salūno prieblandoje, sėkmingas pirkimas į eilę ar į spalvą galėjo prasilošusį vyrą paversti laimėtoju. Senųjų Vakarų laikais pokeris buvo karalius ir jį žaidė daugybė ūsuotų vyrukų – Laukinis Billas Hickokas, Daktaras Holliday, „Kanada“ Billas Jonesas, Wyattas Earpas, Batas Mastersonas ir šimtai kitų.

Senųjų Vakarų miestuose Dedvude, Dodž Sityje, Tombstoune ir Virdžinija Sityje lošėjai žaidė atsirėmę nugaromis į sieną ir su ginklais prie šonų. Dalintojai dalino žaidimus pavadinimais „Chuck-A-Luck“, trijų kortų Monte, „HighDice“ ir Faro, kuris tuo metu buvo labai populiarus. Vėliau prisijungė ir pokerio žaidimai.

Pirmąjį kazino Jungtinėse Amerikos Valstijose Naujajame Orleane 1822 metais atidarė vyras vardu Johnas Davisas. Kazino buvo atviras lankytojams visą parą ir siūlė puikų maistą, alkoholį, ruletės, Faro bei pokerio stalus ir kitus žaidimus. Daugybė verslininkų pasekė jo pavyzdžiu ir lošimo namai tapo pagrindiniais Naujojo Orleano traukos objektais. Šiame tarptautiniame uoste lošimo industrija suklestėjo. Atsirado nauja profesija – kortuotojas (card „sharper“).

Profesionalūs lošėjai ir sukčiai rinkdavosi krantinėje vadintoje „pelke“. Į šią vietą netgi policija bijodavo užsukti, o bet kuris lošėjas rizikuodavo savo uždarbį atiduoti vagims ir plėšikams laukiantiems lošimo namų ir salūnų prieigose.

Lošimai buvo nelegalūs Luizianoje, tačiau Naujajame Orleane jie klestėjo daugiau nei šimtą metų. Akivaizdu, kad įstatymai nebuvo vykdomi Luizianoje ir tai leido lošimų namams ir, apskritai, lošimui plisti.

Kai buvo išvystytas upių transportas, lošimai vykdavo keltuose keliaujant Misisipės ir Ohajo upėmis, vėliau, traukiant į Vakarus, persikeldavo į dangstytus vežimus, o po to į traukinių vagonus.

Pirmieji lošimo namai už Naujojo Orleano ribų buvo įkurti mietuose šalia upių. Šie miestai buvo populiarūs tiek tarp keliautojų, tiek tarp lošėjų. Čia lošėjai medžiodavo laikinai į miestą užsukusius, geresnio gyvenimo ieškančius žmones, kurių kišenės dažnai būdavo pilnos viso gyvenimo santaupų. Nesąžiningi lošėjai lengvai apsukdavo nenuovokius naujakurius. Daugybė kompanijų netgi gamindavo ir pardavinėdavo kortų sukčiavimo įrenginius. Vienas keltų lošėjas George Devolas taip didžiavosi savo sugebėjimu žaidime panaudoti iš anksto pasiruoštas kortų kalades, kad vieną kartą kortas padalijo net iš keturių. Visi keturi jo varžovai gavo po keturis tūzus.

Profesionalūs lošėjai buvo atsakingi už pokerio bumą. Laikydami save verslininkais, jie puikiai išnaudojo Amerikoje augančią lošimų maniją. Nors jie apie save buvo labai geros nuomonės, visuomenė į juos žiūrėjo su panieka, kaip į niekuo prie bendro gėrio neprisidedančius veikėjus. Ir šią reputaciją jie patvirtindavo. Iš tiesų, profesionalūs lošėjai dažnai sukčiaudavo. Jų uždarbis priklausydavo šiek tiek nuo sėkmės, šiek tiek nuo įgūdžių, šiek tiek nuo rankų miklumo, o Senuosiuose Vakaruose ir nuo šaudymo sugebėjimų. Apie 1830 metus visuomenė pradėjo kaltinti lošėjus už beveik kiekvieną nusikaltimą, kuris įvykdavo regione. Pradėta lošimus smerkti.

Miestų prie upių gyventojai labai sunerimo, kai sukčiautojų jų mieste labai padaugėjo. Viksburge, Misisipėje, 1835 metais miestiečių įniršis pasiekė tokį lygį, kad 5 lošėjai buvo nulinčiuoti. Po šio įvykio dauguma lošimų persikėlė į upių keltus.

Būtent tais keltų lošimo laikais nutiko įdomi istorija. Viename Misisipės garlaivių keturi vyrai žaidė pokerį. Trys iš jų buvo profesionalai, o ketvirtas – nelaimingas keliautojas iš Načezo. Greitai šis jaunas vyras pralošė visus savo pinigus sukčių žaidime. Visiškai sugniuždytas Načezietis norėjo šokti į upę, bet pašalinis stebėtojas jam sutrukdė ir prisijungė prie žaidimo su kortuotojais. Vidury didelių statymų rankos nepažįstamasis griebė vienam lošėjų už rankos , išsitraukė peilį ir sušuko: “Parodyk savo ranką! Jei joje bus daugiau nei penkios kortos, aš tave nužudysiu!“. Kai jis pasuko sukčiautojo riešą, ant stalo nukrito šešios kortos. Tada nepažįstamasis nedelsdamas paėmė $70,000 banką, $50,000 grąžino Načeziečiui, o $20,000 už vargus pasiliko sau. Načezietis apstulbęs išlemeno,“ Kas, po velnių, tu esi?“. Nepažįstamasis atsakė, „Aš esu Jamesas Bowie.“

Po Pilietinio karo pabaigos Amerikos vakaruose klajojo daugybė spekuliantų, keliautojų ir angliakasių. Šie riziką mėgstantys vyrai neatsisakydavo palošti. Greitai beveik visose angliakasių stovyklose ar prerijų miesteliuose buvo galima rasti pokerio stalą apsuptą žemės ieškotojų, pareigūnų, kaubojų, geležinkeliečių ar karių, pasiryžusių išmėginti savo sėkmę. Pokeris išpopuliarėjo visuomenėje ir liko populiarus iki šių dienų.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?