Istorijos kampelis: Pokerio metamorfozės

Istorijos kampelis: Pokerio metamorfozės 0001

Ankstesniuose istorijos kampelio straipsniuose papasakojome apie pokerio žaidimo kilmę ir pavojingus laikus, kai pokeris Laukiniuose vakaruose buvo žaidžiamas nuotykių ieškotojų, nusikaltėlių ir sukčių. Na, o šįsyk pažvelgėme į žaidimo vystymąsi iki dabar mums pažįstamų jo formų.

Seniausia žinoma pokerio forma buvo žaidžiama Naujajame Orleane apie 1829-uosius. Žaidimui buvo naudojama 20 kortų kaladė (nuo dešimtakės iki tūzo), kuri būdavo išdalinama keturiems žaidėjams. Žaidime nebuvo kortų keitimo, o statymai buvo atliekami tik kartą – gavus kortas. Be to, kombinacijų įvairovė buvo gan kukli – pora, dvi poros, trys vienodos, keturios ir „pilna ranka“ („full“). Pastaroji kombinacija buvo taip vadinama, nes ji buvo vienintelė, kurioje buvo naudojamos visos penkios kortos. Šiame žaidime stipriausios, nenugalimos rankos buvo keturi tūzai arba keturi karaliai ir tūzas.

Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 20 kortų žaidimo pozicijos pradėjo „braškėti“ ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje, kai Misisipės laivuose buvo pradėta žaisti su 52 kortų kaladėmis (tokiomis, kokias naudojame šiandien). Ši naujovė sparčiai populiarėjo, kadangi žaidime galėjo dalyvauti daugiau žaidėjų. Be to, papildomo šarmo suteikė ir dar viena atsiradusi naujovė – spalva (eilė vis dar nebuvo naudojama). Be to didesnė kaladė suteikė galimybes traukimo žaidimų (draw) atsiradimui – būtent ši naujovė padėjo pokeriui iš lošimo transformuotis į įgūdžių žaidimą. Šie žaidimo pakitimai atėjo iš angliškojo pokerio pusbrolio Brago, kuris tuo pat metu buvo gan plačiai paplitęs tarp JAV žaidėjų.

Tarp 1830 ir 1845-ųjų 52 kortų kaladė visiškai išstūmė savo mažesniąją konkurentę. Be traukimo žaidimuose atsiradęs antrasis statymų raundas padidino žaidimo patrauklumą, suteikdamas galimybę silpnesnėms rankoms ženkliai pagerėti po traukimo – ypač kalbant apie bevertę, tačiau daug potencijos turinčią ranką su keturiomis vienspalvėmis kortomis.

Nuo XIX a. vidurio pokeris patyrė didelių pasikeitimų ir naujovių, kadangi žaidimo geografija labai išsiplėtė JAV pilietinio karo metu. Kaubojų išrastas Stud‘as (pavadinimas atsirado iš geriausių arklių) paplito Ohajo, Indianos ir Ilinojaus valstijose, kadangi buvo plačiai žaidžiamas pilietinio karo kareivių gretose.

Kiek vėliau atsirado žaidimas, vadintas džekpotsu (Jack Pots) – pokerio variacija, kurioje žaidėjas negalėjo pradėti kovos dėl banko, jei rankoje neturėjo bent valetų poros ar geresnės kombinacijos (Statistiškai bent vienas iš 5 žaidėjų gauna bent valetų porą). Šiuo žaidimu buvo tikimasi įvesti discipliną ir išstumti pašėlusius lošėjus, kurie statydavo su bet kokiomis kortomis, o kartu – padrąsinti atsargesnius žaidėjus, kurie kažką turi, tačiau bijo rizikuoti dėl didelių statymų kėlimų, atliekamų su „oru“.

Tačiau džekpotsas patiko ne visiems. Kai kurie žaidėjai lygino jį su loterija, pabrėždami, kad bilietą privalo pirkti visi, dalyvaujantys partijoje. Kortų žaidimų specialistas Robertas Frederickas Fosteris savo 1897-aisiais išleistoje knygoje rašė, kad „šis žaidimas visiškai nužudė blefą – senųjų laikų džiaugsmą ir pasididžiavimą“. Visgi, jis, šiek tiek sau prieštaraudamas pripažino, - „Du didžiuliai pokerio istorijos ir progreso žingsniai neabejotinai buvo traukimo žaidimų bei džekpotso atsiradimas – tai įvedė į žaidimą atsargumo. Šie du dalykai atsirado ir liks ilgam“.

Taigi, tuo pačiu metu buvo plačiai žaidžiamos įvairios pokerio variacijos. Traukimo žaidimai, Stud‘as ir džekpotsas buvo aprašyti 1875-ųjų žurnalo „The American Hoyle“ leidime. Čia taip pat buvo pristatyti Viskio pokeris (populiaraus kortų žaidimo Commerce forma, naudojanti pokerio kombinacijas) bei Mistigris – pokeris su 53 kortų kalade, kurioje atsirado „laukinė“ korta. Tuo metu pokerio kombinacijos buvo plačiai pripažįstamos, nors ir nebuvo universalios.

Pačioje XX a. aušroje buvo pirmąsyk pristatyti Hi/Lo ir Lowball žaidimai, kuriuose laimėtoją lemdavo ne tik geriausia kortų kombinacija bet ir (arba tik) žemiausia kombinacija.

1911 metais Kalifornijos vyriausiasis prokuroras generolas Haroldas Sigelis Webbas įteisino traukimų pokerį kaip įgūdžių žaidimą, kurio nevaržo įstatymai, ribojantys lošimus. Visgi jis pabrėžė, kad Stud‘as yra sėkmės žaidimas, todėl išlieka nelegaliu. Toks sprendimas prisidėjo prie naujų žaidimų vystymosi ir „laukinių“ kortų atsiradimo.

Pokerio žaidimo variacijų ženkliai padaugėjo pirmojo pasaulinio karo metais. Greta traukimo žaidimų ir Stud‘o atsirado trečia galinga pokerio žaidimų kryptis, kurią šiandien atstovauja Texas Holdem bei Omaha – žaidimai su bendrosiomis kortomis.

Pirmąsyk toks žaidimas yra paminėtas 1919-aisiais, Laukinės našlės (Wild Widow) pavadinimu. Šiame žaidime visiems žaidėjams gavus penkias kortas, dar viena būdavo atverčiama ant stalo ir nugalėtoju tapdavo tas žaidėjas, kuris surinkdavo geriausia penkių kortų kombinaciją iš rankoje turimų bei ant stalo gulinčios kortų. 1926 metais atsirado dar vienas žaidimas keistu pavadinimu „Spjauk į vandenyną“ (Spit in the Ocean). Žaidėjai gaudavo tik po keturias kortas, tačiau ant stalo atversta korta ir likusios trys tokios pačios būdavo laikomos „laukine“ korta.

Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje pokeris tapo populiariausiu kortų žaidimu pasaulyje. Tai nebebuvo sukčių ir profesionalių lošėjų žaidimas – jis tapo žinomas, kaip įgūdžių žaidimas ir sportas, kuris yra žaidžiamas visame pasaulyje.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?