Knygų lentyna: “Caro’s Book of Poker Tells”

Knygų lentyna: “Caro’s Book of Poker Tells” 0001

Sugebėjimas perskaityti savo priešininkus prie pokerio stalo yra be galo svarbus, norint sėkmingai žaisti gyvą pokerį, tačiau šios srities patarimai nebuvo aprašyti iki devintojo dešimtmečio viduryje pasirodžiusios Mike Caro knygos “Caro’s Book of Poker Tells”. Ši sritis iki šiol lieka aprašyta tik keliose knygose ir šią knygą būtina įtraukti į privalomąją bet kurio gyvo pokerio mėgėjo mokyklos programą, net praėjus 25 metams nuo jos pasirodymo.

Būtent sugebėjimas suprasti oponentų kūno kalbą, manieras ir veiksmus yra tai, kas skiria išties didžius žaidėjus nuo mažiau kompetentingų kolegų ir Caro tapo tikru pionieriumi, kai šiuos dalykus aprašė savo knygoje. Knyga suskirsto žaidėjų išsidavimus (tells) į pagrindines kategorijas, besiremiančias tuo, ar žaidėjas suvokia tai, kad išsiduoda ir/ar bando paslėpti savo emocijas.

Norint atpažinti išsidavimus labai svarbu teisingai įvertinti ar konkretus žaidėjas yra “aktorius”. Aiškindamas skirtumus tarp natūralių žaidėjų ir aktorių Caro pabrėžia vieną pagrindinių savo principų: Silpnas yra stiprus, o stiprus yra silpnas. Mąstantys žaidėjai greičiausiai elgsis priešingai nei turėtų pagal savo rankos tikrąjį stiprumą, dažnai atrodydami nesusidomėję ir dvejojantys, arba bandys savo tikruosius tikslus paslėpti kažkaip kitaip.

Caro pateikia dešimtis pavyzdžių, kuriuose galite rasti net šiuos išsidavimus iliustruojančias nuotraukas – dažnai hiperbolizuodamas juos. Visgi, Caro rašė šią knygą, stengdamasis, jog ji būtų aiškiais suprantama daugeliui, tad toks pabrėžimas tinka bendrame kontekste. Caro nuolat pabrėžia, kad tikrame žaidime išsidavimai dažniausiai yra gerokai subtilesni. Pačios fotografijos yra senos, tarsi paimtos iš aštuntojo dešimtmečio albumo, tačiau neapsigaukite – jose pateikiama informacija yra atspari laikui.

Knygų lentyna: “Caro’s Book of Poker Tells” 101

Knyga prasideda įvadu ir partijų archyvavimo sistemos pristatymu, tačiau ši sistema prarado savo aktualumą, kadangi kompiuterių era suteikė galimybę daug paprasčiau išsaugoti partijų archyvą. Taigi, pirmuose 40 knygos puslapių vienintelis naudingas daiktas yra “Keisto elgesio dėsnis”, kuriuo autorius bando paaiškinti, kodėl žaidėjai dažnai elgiasi neracionaliai ir visgi tam galima rasti paaiškinimą chaotiško žaidimo teorijoje. Pokeris yra nuolat besikeičiantis individualių sprendimų mišinys ir šiuos sprendimus dažnai nulemia nepilna informacija ir žaidimo dalyvių įgeidžiai. Būtent todėl pokeris yra toks dinamiškas.

Tikrasis veiksmas prasideda nuo penktojo skyriaus “Nesisaugančių žaidėjų išsidavimai” (“Tells from Those Who are Unaware”). Šioje knygos dalyje Caro analizuoja žaidėjų, kurie nebando nuo priešininkų paslėpti savo elgiasio ypatumų, išsidavimus ir manieras. Čia kalbama apie tokius dalykus, kaip nervingas elgesys, susidomėjimo stoka, kortų judinimas, pirmosios reakcijos ir net žaidėjų elgesys prie stalo. Supratę pagrindinius šios dalies teiginius jūs išsyk įgausite persvarą prieš gyvo žaidimo naujokus.

Visgi, naujokų nėra daug ir knygoje autorius pasakoja, kaip galima perprasti mąstančius ir savo išsidavimus kontroliuoti bandančius žaidėjus. Šeštame skyriuje, pavadintame “Aktorių išsidavimai” (”Tells from Actors”) Caro analizuoja išsidavimus ir manieras, kurias dažnai naudoja žaidėjai, besistengiantys suklaidinti savo oponentus. Šis skyrius yra pagrindinės knygos minties širdis – jį sudaro 100 puslapių, kuriuose aprašomi 29 išsidavimai, kurie taip pat iliustruojami daugiau nei 40 fotografijų. Būtent čia Caro pilnai paaiškina teiginį “silpnas yra stiprus”, kuris reiškia, kad kuo labiau pasimetęs, išsigandęs ar nesusidomėjęs mąstantis žaidėjas atrodo, tuo labiau tikėtina, kad jis nori jūsų dalyvavimo banke su juo. Caro taip pat nagrinėja įvairias situacijas - pavyzdžiui, kartais žaidėjai atsargiai siekia savo žetonų, tarsi norėdami atlikti statymą, nors jų veiksmo eilė dar neatėjo (toks veiksmas paprastai reiškia, kad žaidėjas bando išgąsdinti ir atbaidyti kitus nuo statymų kėlimo, nes pats laiko silpną, tačiau žaidžiamą ranką, su kuria norėtų nebrangiai toliau tęsti žaidimą). Žinoma, kartais toks veiksmas gali būti naudojamas būtent suklaidinti oponentus, tačiau Caro pavyzdžiuose daugiausiai nagrinėja paprastesnes situacijas.

Septintojo skyriaus esmė yra mokėjimas pastebėti pagrindinius išsidavimus ir kiti įvairiapusiai įžvalgumai – pradedant stalo vietos pasirinkimu ir sugebėjimu atskirti tikrus ir suvaidintus išsidavimus. Čia taip pat pasakojama, kaip galima atpažinti įvairius garsus, kuriuos žaidėjai skleidžia, mąstydami apie partiją.

Po to knygoje grįžtama prie kai kurių svarbiausių išsidavimų, kurie susisteminami ir iš to sukuriami 25 išsidavimų dėsniai, kuriuos Caro apibūdino visoje knygoje. Paskutiniuose puslapiuose yra iš nuotraukų sudarytas testas, skirtas pasitikrinti, ar viską atidžiai perskaitėte ir suvokėte.

“Caro’s Book of Poker Tells” yra išties nesanstantis priešininko nuskaitymo gyvame žaidime pagrindų vadovėlis. Vėlesnės panašios tematikos knygos palietė labiau pažengusias išsidavimų nuskaitymo sritis (pavyzdžiui, Joe NavarroRead’em and Reap” yra tikras psichologinis traktatas, parašytas buvusio FTB elgesio specialisto). Tačiau, nors Navarro knyga yra tikrai vertinga, visgi, mokytis reikia pradėti nuo pagrindų. Būtent todėl “Caro’s Book of Poker Tells” yra tokia svarbi. Ji nušviečia pagrindus tikrai puikiai ir yra privaloma kiekvienam ambicingam pokerio žaidėjui. Norint tapti sėkmingu žaidėju būtina išmokti tai, apie ką rašoma šioje knygoje.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?