Iš pirmų lūpų: Doyle Brunsono istorija

Iš pirmų lūpų: Doyle Brunsono istorija 0001

Šis žmogus vadinamas pokerio krikštatėviu. Jam šis žodis tiktų visomis prasmėmis – tiek bažnytine, tiek įprasta mafijoje. Doyle Brunsonas – bene labiausiai gerbiama pokerio pasaulio personalija, paskyrusi šiam žaidimui visą savo gyvenimą. Būtent Doyle buvo tas žmogus, kuris šių metų Pasaulio pokerio serijos (WSOP) pagrindiniame turnyre ištarė žodžius “Maišykite ir dalinkite”.

Paskutiniaisiais metais pokerio legenda nebeduoda interviu, sakydamas, jog “visus jau išdalino”, bet radome jo interviu, kurį iš Doyle prieš kelis metus paėmė garsus pokerio žurnalistas Nolanas Dalla. Kviečiame iš pirmų lūpų išgirsti apie pokerio legendos pirmuosius dalinimus.

ND: Pradėkime prisimindami senus laikus. Kaip atsimenate savo paauglystę, kai augote Teksase 1930-40 metais?

Iš pirmų lūpų: Doyle Brunsono istorija 101

Doyle: Aš buvau mažas fermoje augęs berniukas, kuris gyveno vos 100 gyventojų turinčiame mieste. Visi ten dirbo fermose. Tuomet mes neturėjome daug pinigų, tačiau dėl to nesijaudinome, nes buvome laimingi. Aplinkui buvo daug kitokių žmonių, kurie turėjo mažiau visko už mus dėl tuometinės krizės. Kai sulaukiau paauglystės, tuomet rimtai užsiėmiau sportu. Daug ką lėmė tai, kad mano tėtis valdė vietinę gimnaziją – aš galėjau žaisti ir treniruotis kiekvieną dieną, kol kiti vaikai užsiemė kitais dalykais. Žinojau, kad vienintelis būdas išvykti iš Longvorto (Longworth gimtasis miestas, - aut. past.) ir įstoti į koledžą buvo per sporto stipendiją. Todėl visą savo dėmesį skyriau sportui, kurį labai mėgau. Aš turėjau daug įgimtų gabumų. Kai aš patekau į aukštesniąją mokyklą Svytvoterio mieste (Teksase) iš karto buvau pakviestas į visos valstijos krepšinio komandą. Taip pat laimėjau Teksaso valstijos čempionatą vieno mylios bėgimo rungtyje. Po šios pergalės gavau šimtus pasiūlymų iš įvairių koledžų visoje JAV. Nusprendžiau eiti į “Hardin-Simmons” universitetą Abileno mieste, nes jis buvo vos už 40 mylių nuo mano gimtojo miestelio ir dauguma mano draugų taip pat ten stojo studijuoti.

ND: Kaip Jus kelias nuvedė nuo perspektyvaus atleto, kuris buvo pašauktas NBA komados, iki profesionalaus lošėjo?

Doyle: Tuo metu aš visai nežaidžiau pokerio. Tik keletą kartų aukštesniojoje mokykloje. Vietoj to aš užsiiminėjau atletika ir stengiausi gerai mokytis. Kai patekau į koledžą, aš buvau antras bėgikas visoje valstijoje vienos mylios rungtyje, o savo krepšinio konferencijoje buvau išrinktas naudingiausiu žaidėju. Visa tai pasibaigė, kai gavau traumą ir prasidėjo kelio problemos. Viltys tapti profesionaliu atletu baigėsi. Ši trauma vis stiprėjo, todėl palaidojęs viltis tapti profesionaliu sportininku ėmiausi pokerio, kad turėčiau ką veikti. Aš keliavau per kitus koledžus, kuriuose pažinojau žmones, žaidžiančius pokerį. Taip pat aš labai rimtai mokiausi ir pasiekiau mokslo administravimo magistro laipsnį. Tuo metu aš galvojau, kad tapsiu mokytoju arba treneriu. Tačiau pamatęs, kad jie uždirba tiek nedaug nusprendžiau nelįsti į šią profesiją.

ND: Ar Jums teko dirbti nuolatinį darbą savo gyvenime?

Doyle: Dirbau normaliame darbe iš karto po koledžo baigimo. Buvau pardavėjas “Burroughs Corporation” kompanijoje, pardavinėjau buhalterinius įrankius. Šį darbą dirbau vos porą savaičių. Kai pamačiau savo pirmąjį algos lapelį, supratau, kad tai ne man. Aš mačiau, kad vienoje pokerio partijoje galiu laimėti daugiau nei buvo parašyta man įteiktame algos lapelyje. Tad visi smulkūs pokerio žaidimai Teksase tapo mano teritorija.

ND: Jūs rašėte apie savo pirmuosius žingsnius pokeryje savo knygoje. Pasakojote istorijas apie nelegalius žaidimus, kurie vyko Teksase 1950 m. Kaip atrodė tie žaidimai?

Doyle: Aš po truputį perėjau nuo smulkiųjų žaidimų koledžuose prie kur kas didesnių privačių žaidimų. Jie buvo rengiami šiaurinėje Fort Vorto dalyje. Pasakysiu jums – tai pati sunkiausia vieta pasaulyje žaisti pokerį. Vagys, apiplėšimai, žmogžudystės buvo kasdienybė. Ten aš labai daug ko išmokau. Didžiausi pinigai sukosi žaidimuose, kurie vyko, kaip mes vadinome “Bloodthirsty Highway” (prie kraujo ištroškusių kelio). Čia visi buvo nepažįstami. Čia lankydavosi, savadautojai, vagys – visa blogoji fauna. Tačiau jie buvo būtent tie žmonės dėl, kurių privalėjau ten žaisti. Nedaug laiko praėjo, kai man pavyko laimėti, todėl grįžau į miestą į dar didesnius žaidimus. Didelis žaidimas tuo metu buvo, kai antys pasiekdavo vieną dolerį. Prisiminkite, tuomet buvo penkiasdešimtieji ir doleris buvo rimtas pinigas. Galėjai užsidirbti iki 200 per naktį, jei išmanai, ką darai. Aš pasiekiau tokį etapą, kai nuolatos išeidavau su pliusu. Būtent ten pirmą kartą susipažinau su Sailoru Robertsu, kuris vėliau tapo WSOP čempionu (1975 m.). Mes su Sailoru pradėjome keliauti kartu. Žaisdavome vis didesniuose žaidimuose aplink Teksasą ir galiausiai susipažinome su Amarillo Slimu, subūrėme grupę ir keliavome toliau. Taip buvo daug smagiau, nes nereikia keliauti vienam. Mes vienas kita saugojom nuo visokių tuo metu buvusių pavojų.

ND: Kokių pavojų?

Doyle: Pirmiausiai mums reikėjo saugotis policijos. Tuomet reikėjo saugotis nuo nuolatinių apgaudinėjimų žaidimų metu. Taip pat būdavo nelengva atgauti pinigus, kai laimi. Jei nuo viso to pavyksta apsisaugoti, tuomet paskutinis galvos skausmas buvo išvengti apiplėšimo. Tai buvo šiurpi patirtis. Žmonės, kurie žaidžia legaliai dideliuose ir prašmatniuose pokerio kambariuose, nesupranta, kaip sunku buvo tais laikais išgyventi ir būti profesionaliu pokerio žaidėju. Mus persekiojo viena blogybė po kitos. Iš kitos pusės pažvelgus - buvo labai įdomu. Kažkas visuomet stengėsi gauti visus tavo pinigus.

ND: Kiek kartų jus yra apiplėšę?

Doyle: Tiek kartų, kad net neatsimenu skaičiaus. Vienąsyk, kai žaidėme viename iš žaidimų su vien nepažįstamais, durys išgriuvo, į kambarį įbėgo vyrukas su ginklu ir nušovė kitą žaidėją, sėdėjusį prie pat manęs. Aš atsimenu kaip vyruko galva atsitrenkė į sieną! Mes visi tai matėm ir iš ten pabėgom. Buvo dar vienas atvejis, kai vienas vyrukas priėjo prie manęs rankose laikydamas beisbolo lazdą ir pareikalavo mano pinigų.

ND: Atidavėte jam pinigus?

Doyle: Tikrai taip. Kitą kartą buvo vyrukas, kuris priėjo prie manęs iš galo ir pridėjo peilį man prie kaklo. Mus daugybę kartų yra apiplėšę. Viena iš mėgstamiausių mano istorijų buvo iš dar vieno didelio žaidimo Austine. Tame name sukosi trys žaidimai ir staiga sudužus langų stiklams į namą įsiveržė vyrai su slidininkų kaukėmis ir dideliais šautuvais. Jie mus visus pastatė prie sienos ir privertė nusileisti kelnes iki batų. Tuomet jie paėmė visus mūsų pinigus. Vienas vyrukas su ginklu pasakė: “Mes tikrai neturime laiko stebėti kaip jūs visi nusirenginėjate ir jūsų apieškoti. Aš noriu, kad jūs atiduotumėte visus savo pinigus. Mes išsirinksime tris-keturis iš jūsų ir apieškosime ir neduok dieve rasime ką nors, ką jūs slepiate – tuomet teks jums peršauti koją”. Pamenu, kaip vienas vaikinas atsakė: “Drauguži, čia nepastebėjai $400!”, o kitas jam antrino: “Nepamiršk ir šitų $600, mielas drauge!”. Po to jie išrikiavo mus prie sienos. Jie visada manė, kad esu didžiausias vyras ten, tad mane pasirinko. Vienas vyras su dvivamzdžiu mane apsuko ir paklausė: “Gerai, kam priklauso šis žaidimas?”. Nesu bailys, tad atsakiau, kad nežinau. Jam toks atsakymas nepatiko, tad smogė man šautuvu į pilvą ir vėl paklausė: “Kam priklauso šis žaidimas?”. Vėl atsakiau, kad nežinau, tada jis šautuvu man smogė per pakaušį ir vėl pakartojo klausimą. “Nežinau”, - atsakiau dar kartą. Jo šautuvas buvo senas, su gaidukais. Jis atlenkė abiejų vamzdžių gaidukus, įrėmė šautuvą man tarp akių ir ištarė: “Paklausiu tavęs paskutinį kartą. Kam priklauso šis žaidimas?”. Tada parodžiau jam žaidimo šeimininką.

ND: Kitame mano darytame interviu klausiau Jūsų, kada Jūs pirmąsyk žaidėte Texas Holdem. Atsakėte, kad pirmąsyk šį žaidimą pamatėte prie Grenburio ežero, 50-aisiais. Gal galite papasakoti šią istoriją ir paaiškinti, kaip įvaldėte šį žaidimą?

Doyle: Vienas alkoholio kontrabandininkas organizavo didelį žaidimą prie Grenburio ežero, kuris yra už maždaug 50 mylių į pietus nuo Fort Vorto. Jie visi žaidė Texas Holdem, kurio anksčiau nebuvau žaidęs. Visada žaisdavau Lowball, Stud ir karą. Nežinau, kaip man pavyko taip lengvai įsijungti į šį žaidimą, nes aplošiau daugelį. Per savaitę aš tapau geriausiu žaidėju visuose Holdem žaidimuose. Tai man tiesiog buvo natūralus dalykas

ND: Tais laikais nebuvo pokerio knygų. Žaisdavote žaidimą, o tuomet, grįžęs namo galvodavote apie tai, kaip žaidėte ir bandėte rasti kelius tobulėjimui?

Doyle Brunsonas ir Amarillo Slimas dabar
Doyle Brunsonas ir Amarillo Slimas dabar

Doyle: Šiandien yra kompiuterinė programa, kuri vadinasi “Poker Probe”, tačiau tais laikais nebuvo kompiuteriu, tad aš prie strategijos dirbau savarankiškai. Išsidalindavau vieną kitą ranką ir taip elgiausi tūkstančius kartų, vėl iš naujo ir iš naujo. Būtent todėl daug labiau pažengiau šiame žaidime už daugumą kitų. Šiandien visi žino tai, ką aš išmokau anuomet, nes dabar viskas surašyta pokerio knygose. Tačiau tada niekas nežinojo, kaip reikia teisingai žaisti. Po kiekvieno žaidimo mes su Amarillo Slimu keliaudavome į pakelės užeigą ir pasiimdavome kambarį dviems. Gulėdavome visą naktį nesumerkdami bluosto ir kalbėdavomės apie pokerio žaidimus, įvairias situacijas. Žinote, daug žmonių iki šiol nežino, kaip rimtai Slimas mokėsi žaidimą. Dabar daug vaikinų sako, kad Slimas nežino, kaip reikia žaisti. Tačiau leiskite jums pasakyti – Slimas žino, kaip reikia žaisti. Taip pat mokiausi iš Johnny Mosso, kuris tuo metu buvo geriausias pasaulio pokerio žaidėjas. Stebėdavau jį ir studijavau. Taigi, jei kada turėjau mokytoją, tai buvo Johnny Mossas. Tai dar vienas žmogus, kuris tais laikais buvo puikus žaidėjas. Kai jam buvo 50 metų, maniau, kad jis yra geriausias mano kada nors matytas žaidėjas. Tuomet jam suėjo 70, vėliau 80 ir jis tai prarado. Visi sako, kad jis nebuvo geras žaidėjas – žinau, kad dabar tai vyksta su manimi.

Šįsyk tiek. Doyle Brunsono interviu tikrai ilgas – žmogus tikrai turi ką papasakoti. Tad pratęsime šią istoriją artimiausiu metu.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?