Vytautas Milbutas: Subrendau, nebenoriu būti geriausiu pokerio žaidėju

Vytautas Milbutas: Subrendau, nebenoriu būti geriausiu pokerio žaidėju 0001

Tikriausiai Lietuvoje nėra nė vieno su pokerio susijusio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie „Begalybę“. Tiksliau, apie Vytautą Milbutą, vieną aktyviausių pokerio bendruomenės narių, šiandien atsistatydinusio iš Lietuvos sportinio pokerio federacijos (LSPF) prezidento posto.

Jis ne tik žaidžia pokerį, bet ir moko žaisti kitus, turi savo pokerio žaidėjų komandą „Begafish“. Pastaruoju metu 26-erių metų kaunietis sukoncentravo dėmesį į naujų pokerio klubų atidarymą bei vis daugiau dėmesio skiria kitų žaidėjų mokymui.

„Kodėl atsistatydinau? Tiesiog nespėju, turiu per daug veiklos ir per mažai laiko“, - nusišypsojo Vytautas, kuris net ir pasitraukęs iš federacijos liks Lietuvos pokerio rinktinės kapitonu.

- Esi puikiai pokerio pasaulyje pažįstamas žaidėjas, iki šiandien buvai federacijos prezidentas, esi savo komandos siela, pokerio mokytojas, matematikos specialistas. Kai susitinki nepažįstamą žmogų, kaip jam paaiškini, ką veiki gyvenime?

- Tai keblu. Turiu tris skirtingas vizitines korteles. Atėjo laikas, kai nebenoriu būti geriausiu pokerio žaidėju, nenoriu būti daugiausiai žaidžiančiu pokerio žaidėju. Jaučiuosi subrendęs, man 26-eri metai, todėl po truputį keičiu savo santykį su pokeriu ir krypstu link verslo. Manau, per praėjusius metus labiausiai patobulėjau ne kaip pokerio žaidėjas, o kaip žmogus.

- Nori pasakyti, kad pokeris – tai jaunystės veikla?

- Pokeris – tai priemonė realizuoti save. Tai galimybė užsidirbti, kai esi jaunas. Jeigu norėtum gauti tuos pačius finansus dirbdamas bet kokį kitą darbą, tektų kur kas labiau pasistengti. O jei esi jaunas ir gabus, pokeris gali būti gera priemonė užsidirbti. Be to, žaisdamas pokerį gauni labai daug gyvenimiškos patirties – išmoksti valdyti pinigus, laiką ir save. Supratau, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsiu ir yra daug svarbesnių dalykų pasaulyje.

- Vadinasi pokeris yra laikinas užsiėmimas?

- Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime pokeris turėtų būti laikinas dalykas. Esu ekstravertas, man patinka bendrauti su žmonėmis, man rūpi pasaulis, noriu jį pamatyti, pažinti naujus dalykus, o ne sėdėti ir visą laiką žaisti pokerį.
Supratau, kad man gerai sekasi mokyti žmones, todėl ateityje matau save kaip mokytoją. Galbūt nuskambės labai drąsiai, bet aš nematau Lietuvoje žmogaus, kuris galėtų mokyti geriau nei aš. Žinau, kad nesu geriausias pokerio žaidėjas Lietuvoje ir nebeturiu ambicijų kada nors juo tapti. Juo labiau, kai kiekvieną dieną atsiranda naujų, jaunų, tiesiog fenomenalių žaidėjų, kurių visuomenė nežino. Sėdžiu ir klausau, ką jie kalba ir tai būna tiesiog „wow“. Jie užsakinėja pamokas pas geriausius užsieniečius, kurių mokymo valandos kaina svyruoja nuo 150 iki 400 dolerių.
Jeigu dar nesu geriausias pokerio mokytojas Lietuvoje, tai tikrai juo tapsiu. Mokyti pokerio yra be galo sunku. Kiekvienas žaidėjas yra unikalus, su kiekvienu reikia dirbti individualiai, t.y. prie kiekvieno žmogaus turi rasti priėjimą.

- Pradėjęs žaisti pokerį, nėrei į šio žaidimo vandenyną stačia galva. Tačiau greitai išmokai plaukti ir pasiekei fantastiškų rezultatų. Kaip supratau, kad atėjo laikas plaukti tolyn?

- Aš noriu padėti išmokti plaukti kitiems, nes 90% žaidėjų, deja, paskęsta. Baisiausias dalykas, kai prie stalo sėdi koks nors blogas žaidėjas ir pasako, kad jis jau žaidžia 12 metų. Tada pagalvoju, kiek daug pažįstu žmonių, kurie per kelerius metus padarė tai, kas jam ir daugeliui kitų atrodytų neįmanoma.

- Esi tikriausiai pirmas lietuvis, kuriam pavyko suburti tokio lygio komandą ir sėkmingai su ja važinėti po turnyrus. Kaip manai, pokeris kada nors taps komandiniu žaidimu?

- Dabar pokeris yra individualus sportas, tačiau neabejoju, kad ateityje jis taps komandine sporto šaka. Jau dabar yra rusų, vokiečių komandos.
Ir tai nėra keista, nes vienas žmogus turi tik 2 rankas ir tik 24 valandas per parą. Turėdamas komandą, su kuria dirbi, su kuria kartu mokaisi, mažini variaciją ir didini galimybes laimėti bei sėkmingai investuoti.
Kažkada man buvo labai sunku, niekas nenorėjo eiti į mano komandą. Iš pat pradžių, stovėdavau per LSPF turnyrus žmonėms už nugarų ir žiūrėdavau, kaip jie žaidžia. Suradęs įdomių žmonių, turėdavau jiems paaiškinti, ką mes darysime ir kodėl jie turi manimi patikėti. Niekas tuo metu nieko nesuprato ir niekas nieko panašaus nedarė.
O dabar situacija pasikeitė. Žmonės patys prašosi, todėl turiu galimybę rinktis tuos, kurie patinka. Šiemet didžiausiame Lietuvos forume įdėjome skelbimą, kad ieškome naujų komandos narių ir gavau net 30 užpildytų anketų. Tai yra fantastika. Iš šių užklausų atsirinksiu 2-3 žmones.

- Pagal kokius kriterijus atsirenki žmones į komandą?

- Svarbu, kad žmogus demonstruotų ne tik gerus rezultatus, bet ir būtų teigiama asmenybė. Juk man teks su juo kiekvieną dieną bendrauti ir jis reprezentuos komandą. Labai svarbus yra jo noras tobulėti, eiti į priekį, siekti rezultato.

- Esi pasiekęs puikių rezultatų online, tačiau tave galima labai dažnai sutikti ir gyvo pokerio turnyruose. Gyvuose turnyruose pramogauji ar dirbi?

- Vienareikšmiškai, pramogauju. Dvejus metus daug keliavau, turėjau 20 pokerio kelionių ir susidūriau su didele variacija. Pasirinkau tokį žaidimo modelį, kad žaidžiu tik dėl pergalės. Todėl kelis kartus kritau labai ankstyvose stadijose, neišnaudojau savo šanso. Daug mąsčiau apie savo žaidimą, padariau nemažai korekcijų ir esu tikras, kad jau atėjo laikas mano pergalei gyvame turnyre. Tai – tik laiko klausimas.

- Ar kada nors žaisi WSOP pagrindiniame turnyre?

- Kažkada, kai tik pradėjau žaisti pokerį, svajojau, jog žaisiu ten. Esu žaidęs finalinius satelitus dėl pakuotės į WSOPą, net tris kartus buvau likęs akistatoje su vienu oponentu, tačiau visus tris kartus man nepasisekė. Du kartus turėjau absoliutų pranašumą, tačiau niekaip negalėjau laimėti.
Ir šiaip vos tik supratau, kad WSOP‘as yra ranka pasiekiamas, noras ten žūtbūt sužaisti dingo. Manau, kad jeigu vieną dieną žaisiu tame turnyre, tai jau labiau kaip verslininkas, o ne pokerio profesionalas.

- Minėjai, kad tavo kelias suka į verslą. Gali papasakoti plačiau, ką sugalvojai?

- Mažais žingsneliais judu pirmyn: steigiu naujus edukacinius sportinio pokerio klubus, noriu sukurti pokerio mokyklą. Noriu teikti kompleksinę paslaugą, skatinti žaidėjus mokytis, tobulėti.
Jau atidarėme klubą Marijampolėje, planuojame atidaryti naujus klubus Kaune, Vilniuje, Plungėje, galbūt Alytuje, kituose Lietuvos miestuose. Ilgalaikis planas – turėti 7 klubus Lietuvoje.
Turiu svajonę, kad kai turėsime 3-4 pokerio klubus, pradėsime rengti pokerio mokymus, gal net tarptautines pokerio konferencijas.

- Pamenu laikus, kai sakei, kad žaisti pokerį lošimo namuose yra blogis. Tačiau situacija pasikeitė ir tave galima pamatyti prie didžiausių Lietuvos turnyrų stalų. Kas pasikeitė?

- Viskas pasikeitė. Aš pamenu, kai apie tai kalbėjau ir neišsižadu savo žodžių, bet yra kelios priežastys, kodėl stengiuosi sužaisti „Orlov Invitational“ ir „Žvejo Iššūkio“ turnyrus.
Pirmiausiai, mes žaidžiame pokerį kartu su visa komanda. Tai reiškia, kad susirenkame 10 komandos narių ir važiuojame į turnyrus. Gal tie turnyrai ir nėra tokios įpirkos, kokios man norėtųsi, tačiau esame komanda ir keliaujame kartu.
Kitas dalykas – labai stipriai pasikeitė lošimo namų kontingentas. Kažkada turnyruose žaisdavo 40 žmonių, o dabar internetinių ir gyvų atrankų pagalba į turnyrus susirenka po 240 žaidėjų, jie suformuoja neblogus prizinius fondus.
Jeigu per kelias dienas žaidimo už pirmą vietą galima gauti 8-9 tūkstančius eurų, tai yra nemaži pinigai. Todėl galima sakyti, kad pasikeitė ne tik situacija, bet ir motyvacija.

- Kalbant apie „Žvejo Iššūkio“ ir „Orlov Invitational“ turnyrus, susiklostė gana įdomi tradicija, kad į turnyrus ateina nemažas Lietuvos profesionalų būrys, nors jiems tai nėra pelninga.

- Manau, kad prie to prisidėjo žiniasklaida ir tiesioginės transliacijos, nes visiems patinka dėmesys ir įvertinimas. Iš kitos pusės, Lietuvoje tiesiog nėra alternatyvos. Manau, kad profesionalai pasidaro sau laisvą vakarą, ateina pažaisti ir, jeigu nepasiseka, tuomet bendrauja ar keliauja pramogauti toliau.
Žaisti Lietuvoje visada yra įdomu, nes lyginant mūsų šalies pokerio lygį net ir su kaimyninėmis Latvija ar Estija, pas mus žaidžiama gerokai geriau. Esu apie tai mąstęs ir tikriausiai esame per daug skurdi šalis, kad galėtume sau leisti taškyti pinigus vėjais.
Apskritai „Žvejo Iššūkis“ ir „Orlov Invitational“ yra unikalūs turnyrai, nes juose žaidžia ne tik nuolatiniai kazino žaidėjai ir profesionalai, bet ir daugybė satelitus laimėjusių naujų žaidėjų.
O kur daugiau žaisti, jeigu tai yra geriausia, ką turime?
Galima būtų suskirstyti Lietuvos gyvą pokerį į keturias kategorijas: žemiausias lygis – regioniniai sportiniai klubai, tuomet LSPF turnyrai. Geriausia, ką galima sužaisti Lietuvoje – tai „Triobet“ organizuojami „Žvejo Iššūkio“ ir „Orlov Invitational“ turnyrai. Na, o pats aukščiausias lygis – išvykos į tarptautinius turnyrus.

- Nagrinėjame turnyrą iš profesionalų perspektyvos. O kaip jaustis tiems, kurie nėra daug žaidę tokio lygio pokerį? Jiems reikėtų bijoti ir sėdėti namie?

- Kai kuriais atvejais jie netgi turi pranašumą prieš profesionalus. Internete yra daugybė nemokamų pamokų, video, yra puikios EPT transliacijos, kur svarbiausia yra ne tiek pats žaidimas, kiek komentavimas, nes dažniausiai šalia vedėjo sėdi ir profesionalas.
O šiaip „Žvejyje“ ir „Orlove“ žaisti tikrai nesunku. Jeigu pirmą kartą žaidi, vargu, ar yra bent vienas profesionalas, kuris iš tikrųjų sugebės taip gerai perprasti varžovą. Apskritai, trumpam periode pokerį gali laimėti absoliučiai bet kas. Labai daug blogų žaidėjų laimi trumpuose perioduose. Tačiau išlikti nuolat laiminčiu žaidėju yra daug sunkiau.
Aš kiekvieną kartą žaisdamas matau naujų veidų ir labai daug moterų. Ir galiu pasakyti, kad tikrai dažnai būnu maloniai nustebintas, kaip gerai žaidžia pirmą kartą matomi žmonės. Neretai niekam negirdėti žaidėjai laimi turnyrus. Nes tai tik vienas turnyras, per trumpas laikas, kad profesionalai galėtų parodyti savo pranašumą. Tiesiog reikia laimėti kelis monetos metimus ir viskas.

- Vytautai, pabaigai, pasakyk savo nuomonę: pokeris ir asmeninis gyvenimas, šeima, vaikai – įmanoma suderinti?

- Savaime suprantama, kad žmonėms, kurie dirba nuo 9 ryto iki 6 vakaro yra daug lengviau susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Mums, pokerio žaidėjams, tiesiog reikia sutikti tinkamą žmogų, kad mūsų poreikiai ir ambicijos atitiktų. Juk skiriasi dienos ritmas, požiūris į gyvenimą ir pan.

- Jeigu tavo draugė ateitų ir pasakytų: arba pokeris, arba aš. Ką darytum?

- Manau, kad man nepavyktų ilgai išbūti su tokiu kategorišku žmogumi. Aš pats esu pakankamai liberalus, toleruoju gana daug dalykų. Tiesiog neįsivaizduoju šalia savęs tokio žmogaus. Manau, kad mūsų nuomonės susikirstų daug anksčiau.

Daugiau straipsnių

Susiję žaidėjai

Ką galvojate?