Pokerio etika: Ar mokate pralaimėti garbingai?

Pokerio etika: Ar mokate pralaimėti garbingai? 0001

Parašyti šį straipsnį mane paskatino ne kas kitas, o Dominykas Karmazinas. Susitikęs su Domce papasakojau jam savo patirtą įdomų ir, manau, išties išskirtinį nutikimą viename gyvo pokerio turnyre, o jis išsyk pasiūlė šia tema pasidalinti mintimis su PokerNews LT skaitytojais.

Pokerio etika yra be galo svarbi gyvo pokerio žaidimo dalis – ne veltui vis daugiau etinių nuostatų reglamentuojama oficialiose pokerio turnyrų taisyklėse. Jei elgsitės nepagarbiai su oponentais ar net perdėm išraiškingai džiūgausite – galite sulaukti turnyro direktoriaus įspėjimo, o neetiškam elgesiui pasikartojus gali tekti pailsėti ir praleisti žaidimo orbitą. Būtent nuo oponentų (ir vice versus nuo asmeninės) pokerio etikos priklauso žaidimo kiekvieno mūsų.

Visgi, mano nuomone, reglamentuoti visų etikos normų prie pokerio stalo galutinai nepavyks niekada, nes kai kur riba yra labai plona ir situacijas galima vertinti skirtingai. O kitur pokerio etika dar labiau prasiplečia ir žengia į zoną, kur pasidaro „neprivaloma“.

Pabandysiu apžvelgti įprastas situacijas, kuriose į sceną žengia pokerio etika (arba jos trūkumas), o taip pat ir asmeniškai patirtą bei susimąstyt privertusią situaciją.

Džiaugsmo fontanai

Turbūt daugelis esate matę Europos pokerio turo (EPT) Dovilio etape 2011 metų pradžioje triumfavusį Prancūzijos kenkėjų naikintoją Lucieną Coheną, kuris kiekvieno visų žetonų sustūmimo metu emocingai traukia maldas dėl reikalingų kortų, nevengdamas pabučiuoti savo talismano – gigantiškos guminės žiurkės. Sėkmingą situaciją visuomet lydi ir Napoleono verta prancūziško triumfo akimirka.

Tikrai ne visiems L.Coheno oponentams toks pastarojo elgesys būna prie širdies ir prancūzas ne kartą yra dėl to sulaukęs nuobaudų. Man stebint tai EPT TV laidose taip pat susidarė nemalonus įspūdis, tačiau prie vieno stalo su juo žaidęs Liutauras Armanavičius užtikrino, kad išties šis personažas, nors ir tikrai ekscentriškas, kartu yra nuoširdus bei draugiškas.

Audringais pergalių, kartais net ne itin svarbiose partijose, šventimais pasižymi ir Lotynų Amerikos pokerio mokyklos atstovai. Net garusis ryklių gynėjas, „PokerStars Pro“ komandos narys Humberto Brenesas iš Kosta Rikos, nepaisant solidaus amžiaus, po laimėto dalinimo neretai šokinėja, kaip paauglys, tarsi kątik būtų išgelbėjęs visus pasaulio ryklius.

Panamą atstovaujantis Bolivaras Palaciosas yra išsakęs savo neigiamą požiūrį į tokį savo regiono žaidėjų emocijų reiškimo būdą, tačiau artėdamas prie kol kas didžiausio savo laimėjimo – šeštosios vietos 2011 metų „PokerStars Karibų nuotykyje“ vienoje situacijoje pats nesusivaldė nuo emocingo šventimo, kai jo turnyro gyvybę išgelbėjo tik tinkanti riverio korta. Tiesa, išsyk po to Bolivaras mandagiai atsiprašė oponento, pabrėždamas, kad dėl šio protrūkio jaučiasi nemaloniai.

Lėtai ir nemaloniai

Turbūt viena nemaloniausių situacijų prie gyvo pokerio stalų yra vadinamasis sulėtintas atvertimas (slowroll). Sustūmus viską ar tiesiog pasiekus kortų atvertimo fazę ir vienam žaidėjui atvertus kortas, jo oponentas neskubėdamas pasižiūri į jas, tarsi vertindamas, ar parodyti savą kombinaciją prieš nusimetant, ar siųsti jas į kaladę neatskleidus, o tada... atverčia stipresnę kombinaciją.

Kai susikerta dvi silpnos ar vidutinio stiprumo rankos, tuomet iš tiesų prieš atversdami žaidėjai nori įsitikinti, kad parodys laiminčias kortas. Tačiau pakankamai dažnai pasitaiko ir akimirkų, kai tokia „minutės pertraukėle“ pasinaudojęs žaidėjas po jos atverčia neįveikiamą kombinaciją – „nutsus“.

Būtent į tokią padėtį viename EPT turnyre pakliuvo žavingoji „PokerStars Pro“ komandos narė Liv Boeree:

Kodėl sulėtintas atvertimas toks nemalonus? Paprastai silpnesnę kombinaciją atvertęs žaidėjas, matydamas priešininko „dvejones“ pradeda galvoti, kad pirmauja, beveik patiki pergale ir tuomet būna nubloškiamas iš dangaus į žemę. Tam, kad pasijustum lyg trinkteltas šlapiu skuduru kartais gali užtekti vos kelias sekundes trukusio oponento sulėtinto atvertimo.

Kažkada pats netyčia taip pasielgiau su varžovu ir, nors išsyk atsiprašiau, pažadėjau sau, kad daugiau taip niekada nebedarysiu. Paradoksalu, tačiau būtent šis pažadas įstūmė mane į kitą keistą situaciją, kurioje išmokau dar vieną svarbią pamoką apie pokerio etiką.

Garbė svarbiau už pinigus

Vieną sekmadienio popietę nusprendžiau sudalyvauti sostinės „Nesė“ kazino vykstančiame klubinio pokerio turnyre. Atvykome kartu su bičiuliu ir po kelių valandų kovos abu sėdom prie finalinio stalo, kaip žetonų lyderiai. Dar po kurio laiko sprogo burbulas ir likome keturiese. Aš vis dar išlaikiau lyderio poziciją su maždaug 30BB (didžiųjų privalomųjų statymų) ir būtent tuomet įvyko išties keista situacija.

Pirmoje pozicijoje (UTG) gavęs raketas standartiškai atlikau minimalų statymų kėlimą ir tikrai nenuliūdau, kai mano kairėje įsitaisęs jaunas vaikinas, turintis apie 10BB, ištarė „keliu“ ir išstūmė už linijos visą savo žetonų bokštą. Kitiems oponentams nusimetus nesiruošiau atvertinėti lėtai – akimirksniu ištariau, jog atsakau ir parodžiau raketas.

Tačiau aš paskubėjau. Pasirodo mano oponentas išties tik kėlė, o ne sustūmė viską – greta jo rankos gulėjo keli pilki, bene identiški stalo spalvai 1,000 vertės žetonų. Jis investavo apie 80% turimų žetonų, tačiau dar turėjo teorinę sprendimo laisvę, tad mano parodytos kortos, po kelių minučių diskusijos su turnyro direktore, buvo sudegintos, o oponentas be jokios rizikos pasidvigubino mano sąskaita.

Beveik visuomet tokioje situacijoje pykčiau tik ant savęs, kadangi pats paskubėjau ir padariau klaidą, tačiau šįsyk nepasitenkinimą sukėlė aplinkybė, kad didelės vertės žetonai dėl stalo spalvos sutapimo išties buvo praktiškai nematomi.

Nors net po šio skaudaus smūgio man dar liko „gyvas“ žetonų kiekis, tačiau be abejo vaikščiojau gan plačiu tiltu. Po poros rankų mažojo privalomojo statymo pozicijoje (SB) radau {q-}{10-} ir tik įraišavau, net neturėdamas aiškesnio plano, ką darysiu toliau. Tuo tarpu mano varžovas, diskusijos su turnyro direktore metu sėdėjęs visiškai tyliai, dabar pažiūrėjo man tiesiai į akis ir ištarė kažką panašaus į „teisybė turi būti“ ir pakėlė statymus neproporcingai daug – būtent tiek, kiek atidaviau jam po savo klaidos. Iki galo nesuprasdamas, kas vyksta nustebęs pažvelgiau į oponentą, o pastarasis linktelėjo. Nebuvau iki galo įsitikinęs, kad viską teisingai supratau, tačiau nutariau rizikuoti – pranešiau, kad stumiu viską ir sulaukiau žaibiško nusimetimo.

Jaunas vaikinas, nepaisydamas to, kad pirmos ir ketvirtos vietos prizas skyrėsi apie 5 kartus, nutarė, kad jam vidinė etika liepia grąžinti tai, ką uždirbo ne savo nuopelnais. Netrukus jis pasitraukė iš turnyro ketvirtas.

Net nežinau šio varžovo vardo, tačiau jis mane išmokė svarbios pamokos. Kartais užduodu sau klausimą - ar pats būčiau taip pasielgęs analogiškoje situacijoje? Norisi atsakyti „taip“, tačiau sąžinė sako, kad teisingiausias atsakymas būtų „nežinau“. Užtat tvirtai žinau, kaip elgsiuosi tokioje situacijoje ateityje. Ačiū! Tikiuosi, kad šis pasakojimas sukels minčių ir bent keliems PokerNews LT skaitytojams.

Daugiau straipsnių

Susiję žaidėjai

Ką galvojate?