Prisitaikymas, žaidžiant prieš mąstančius oponentus su Brettu Richey

Prisitaikymas, žaidžiant prieš mąstančius oponentus su Brettu Richey 0001

Brettas Richey yra patyręs grynųjų pinigų žaidėjas, dažnai pasirodantis ir gyvuose turnyruose, o neseniai jis sudalyvavo prie $25,000 Šiaurės Amerikos pokerio turo aukščiausių įpirkų eliminacinio premijų turnyro (NAPT High Roller bounty shootout) finalinio stalo, kurį filmavo ESPN. Tokios aukštos įpirkos turnyre žaidėjai buvo išties rimti. Richey šią savaitę kalbasi su PokerNews apie prisitaikymą, žaidžiant prieš mąstančius oponentus.

PN: Kaip labiausiai Jūs paprastai prisitaikote, žaisdamas prieš gerus, mąstančius oponentus?

Brettas: Nedarau nieko labai ypatingo, tiesiog bandau būti vienu žingsniu priekyje ir išsiaiškinti jų silpnąsias vietas. Bandau galvoti taip, kaip galvoja jie ir suprasti, ką jie nori įvykdyti ne tik konkrečioje partijoje, tačiau bendrai, pokeryje. Prieš silpnus žaidėjus žaidžiu daug tiesmukiau – geras žaidėjas mano žaidimą įvardintų kaip labai akivaizdų. Taigi, prieš gerus žaidėjus stengiuosi žaisti įvairiai. Manau, kad kartais vaikinai mąsto per daug kūrybingai, žaisdami prieš stiprius priešininkus. Jei sėdžiu prie turnyro stalo, kur daug silpnų žaidėjų, stengiuosi nesipainioti gero žaidėjo kelyje ir žaisti prie jį gan tiesmukai nes nėra prasmės dėl savo ego įsivelti į penktųjų permušimų (five-bet) karą su geru žaidėju, kai žiopliai tik ir laukia galimybių tau padovanoti savo žetonus. Taupau žaidimo įvairumą grynųjų pinigų žaidimams ar sunkesniems turnyrų stalams.

PN: Ar dažnai taip nutinka, kad geri žaidėjai kapojasi tarpusavyje dėl savo ego, nors to daryti neverta?

Brettas: Visaip pasitaiko. Manau, kai kurie geri žaidėjai žaidžia labai agresyvų žaidimą ir nesistengia prisitaikyti prie oponentų. Paprastai noriu žaisti po flopo su daugiau žetonų prieš silpnesnius žaidėjus, tačiau yra labai skirtingų žaidimo stilių, kurie gali būti sėkmingi. Negaliu sakyti, kad atlikti penktąjį permušimą prieš kitą gerą žaidėją yra blogai, net jei aplink pilna žioplių.

PN: Kokių įvairių strategijų Jūs imatės, kai prie stalo dauguma žaidėjų yra stiprūs?

Brettas: Būtinai dažnai naudoju pakartotinį (three-bet) ir ketvirtąjį permušimus (four-bet), o taip pat atsakinėju gan marginaliose pozicijose. Nenorėčiau dalyvauti monetos metimo situacijose, jei turiu pakankamai žetonų prie žioplių pilno stalo, tačiau jei visi yra rimti žaidėjai, esu pasiryžęs rizikuoti ir mesti kauliuką. Net nežinau – išties neturiu nuolatinės strategijos. Tiesiog atsisėdu ir priimu sprendimus konkrečiose situacijose.

PN: Kai sakote, kad vengiate veltis į kovą prieš stiprius priešininkus, kai dauguma stalo oponentų yra silpni, kokius specifinius veiksmus Jūs atliekate kitaip?

Brettas: Rečiau periminėju vagystes. Taip pat neginsiu savo privalomųjų statymų su marginaliomis rankomis prieš gerus žaidėjus ir mažiau atsakinėsiu iš pozicijos geram žaidėjui su tokiomis rankomis, kuriomis atsakyčiau silpnesniam. Paprastai bandau sumažinti susidurimus su stipresniais oponentais, nes žinau, kad jie daug neatiduos, todėl geriau taupau savo žetonus kovai prieš silpnesnius žaidėjus, kurioje turiu didesnę persvarą.

PN: NAPT Aukščiausių įpirkų eliminaciniame premijų turnyre kovojote prie dviejų stalų, su daug gerų žaidėjų. Papasakokite apie partijas, kurios iliustruoja prisitaikymą, žaidžiant prieš gerus žaidėjus

Ranka Nr.1

Partija, kurią sužaidžiau prie pirmojo stalo. Visi pradėjome su 25,000 žetonų, taigi viso žaidime buvo 175,000. Tą akimirką žaidėme trise. Jau buvau užsitikrinęs vieną premiją – išmušęs Andrew Roblą. Johnas Henniganas, Alexas Kamberisas ir Danielis Negreanu taip pat buvo kritę. Scottas Seiveris ryte iškovojo net šešias premijas, tad jei aš norėjau laimėti $100,000 už daugiausiai išmušimų, turėjau pribaigti abu paskutinius oponentus – Philą Galfondą ir Lee Markholtą.

Privalomieji statymai buvo 800/1600 ir aš buvau paskutinėje pozicijoje (button). Lee buvo mažojo privalomojo statymo pozicijoje (SB), o Philas – didžiojo privalomojo statymo (BB). Lee turėjo apie 50,000 žetonų, o Philas 35,400. Aš turėjau apie 90,000 ir pakėliau statymus iki 4,600 su skirtingų spalvų tūzu ir dvejuke. Lee nusimetė, o Philas sustūmė viską. Ilgai mąstęs nusprendžiau atsakyti, tačiau tai buvo labai sunkus sprendimas. Jis turėjo septyniukių porą, bet man pavyko riveryje pagauti vieną iš trijų tūzų. Tačiau jis stūmė viską beveik kiekvienoje orbitoje. Žinau, kad jis pakankamai geras žaidėjas, jog suprastų, kad turi pakankamai žetonų ir turėtų priversti mane nusimesti, be to aš turiu apie 54% prieš tokias rankas, kaip KQ ar vienspalvius jungtukus. Be to jis tikrai pajėgus žaidėjas, tad norėjau pasinaudoti proga ir jį išmušti.

Jei praloščiau, vis tiek abu turėtume apylygiai ir būtume žetonų lyderiai. Mano sprendimą taip pat įtakojo premijos ($5,000 + žingsnis link $100,000 prizo). Turbūt nebūčiau atsakęs, jei jis nebūtų aukščiausios klasės priešininkas, arba jei nebūtų premijų. Visada turiu bent tris tinkančias kortas, tad situacija nėra beviltiška. Taigi, tai buvo gan keista situacija, kai nusprendžiau lošti dėl dvigubo prizo – pajėgaus priešininko pašalinimo ir premijos. Philas ir Lee buvo du žmonės, su kuriais mažiausiai norėjau likti finaliniame trejete, tad nebijojau lošti.

Ranka Nr.2

Prie finalinio stalo buvome šešiese ar septyniese. Pirmas pakėliau statymus iš vidurinės pozicijos su skirtingų spalvų QT. Scottas Seiveris ėmė ginti savo BB. Atvirai sakant, neprisimenu, kokio dydžio buvo statymai ir žetonų kiekiai, tačiau žinau, kad turėjau tikrai nemažai – tarp 50 ir 100 BB. Flope atsivertė KQ3. Jis tikrino, tą patį atlikau ir aš.

Kartais tokiose situacijose statau, tačiau maniau, kad dabar geriau patikrinti ir pamatyti, kas atsitiks po turno – o jame atsivertė šešiukė, kuri suteikė pirkimą į spalvą. Jis vėl praleido, o aš nusprendžiau atlikti statymą. Buvau žaidęs per daug turnyrų prieš silpnesnius, tiesmukus žaidėjus ir tokioje situacijoje, kai jie tikrindavo po turno, tai reiškė, kad aš turiu geriausią ranką. Taigi, buvau įsitikinęs, kad turiu geriausią ranką, todėl pastačiau. Scottas permušė mane ir pradėjau nekęsti gyvenimo. Ėmiau kalbėti apie tai, kaip negaliu čia statyti ir turiu nusimesti, nes iš to, kaip žaidžiau šią partiją, akivaizdu, kad beveik niekada neturėsiu nieko geresnio už antrąją porą.

Scottas tikrai yra pakankamai geras žaidėjas, kad tai suprastų ir permuštų mane su bet kokia ranka, nes man bus labai sunku atsakyti, todėl jei jau pastačiau, tai greičiausiai turiu ir atsakyti.

Tai toks pats žaidimas, kaip prieš silpnesnius žaidėjus, kur galiu pasiimti statymą, neturėdamas nieko po turno, arba įvilioti juos, kad atsakytų su žemiausia pora ar panašia ranka. Tačiau prieš tokį varžovą, kaip Scottas, turiu arba statyti po flopo arba tikrinti ir po turno. Pralošiau tai, ką ir turėjau pralošti, nes statydamas po flopo turėčiau nusimesti po statymų kėlimo arba taip pat tikrinti po turno ir įvertinti situaciją po riverio. Per daug atvirai sužaidžiau prieš protingą varžovą. Vėliau jis man pasakė, kad turėjo tūzus ir tai mane pamalonino, tačiau vis tiek žaidžiau per daug rizikingai. Jis galėjo turėti bet kokią ranką ir aš privalėjau arba nusimesti, arba rizikuoti visais savo žetonais.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?