Raktas į daugiau pergalių - oponentų diapazonų nustatymo mechanika

Raktas į daugiau pergalių - oponentų diapazonų nustatymo mechanika 0001

Dalinkis šia žinute socialiniame tinkle

  • Raktas į daugiau pergalių - oponentų diapazonų nustatymo mechanika

Kartais žaidžiant pokerį jūsų oponentai atlieka statymus, kartais nusimeta kortas, o jūsų darbas prie stalo - išsiaiškinti, kokiais momentais, kokį sprendimą jie priima.

Dažniausiai jūsų priešininkai sprendimą priims remdamiesi kortomis, kurias laiko. Jeigu savo sprendimus prie stalo priimsite remdamiesi tuo, kokias kortas gali turėti jūsų oponentai - turėsite pranašumą prieš juos. Tokia strategija padės jums teisingai susidėlioti savąjį žaidimą ir priimti tinkamus sprendimus, prieš daugelį jūsų varžovų.

Žinoma, tai nėra aksioma ir kartais atsidursite situacijoje, kurioje lemtingas veiksnys nebus kortos.

Remiantys statistika, galima teigti, kad daugelis žaidėjų prie stalo atidaro statymus su 20% kombinacijų, kurias gauna. Tačiau lygiai taip statistiškai 1 iš 4 kartų jūsų varžovai bandys vogti žetonus, nepaisydami kokias kortas laiko. Taigi, išvada paprasta. Sudėliojus formulę (20% + (1/4) * 80%) = 40% gauname gana aiškų rezultatą - kiek nuošimčių padalinimų jums teks gintis nuo statymų kėlimų.

Net jeigu oponento agresiją sumažinsime iki 10 nuošimčių rankų, skaičiuojant matematiškai (20% + (1/10) * 80%) = 28% tikimybė, kad jūsų oponentas parodys agresiją, auga. 8 procentų skirtumas šioje vietoje nėra toks mažas, kaip gali pasirodyti. Jeigu jūsų varžovas atidaro kone kas trečią ranką iš ankstyvų pozicijų - žaisti laukiant stipriausių kombinacijų gali būti sunku.

Visi šie skaičiavimai parodo, kaip svarbu sekti žaidimą ir ieškoti tinkamų momentų manevrams. Tačiau tam reikia kaupti informaciją apie oponentus, kad galėtumėte optimaliai išnaudoti savo galimybes prie stalo.

Tam, kad iliustruoti šią skaičių griūtį, pasitelksime kelis pavyzdžius iš WSOP pagrindinio turnyro finalinio stalo.

Neilas Blumenfieldas, 12-tojo padalinimo metu prie WSOP finalinio stalo, atidarė statymus iš SB gavęs {a-Spades}{7-Clubs}. Tačiau BB žaidęs Oferas Zvi Sternas nebuvo nusiteikęs kapituliuoti iškart ir permušė oponentą turėdamas {k-Hearts}{2-Clubs}.

Blumenfieldas statymus atidarinėjo ir permušinėjo oponentus gana dažnai, todėl Sterno pozicijoje toks permušimas buvo visiškai logiškas. Tačiau tokią pat informaciją turėjo ir agresorius. Remdamasis prielaida, kad Sternas permušimą atliko gan plačiai, pakartotinai kėlė statymus priversdamas Sterną kapituliuoti taip ir neišvydus flopo.

Dar po dviejų padalinimų Sternas statymus atidarė BU pozicijoje radęs {a-Hearts}{5-Diamonds}. Iš šios pozicijos daugelis žaidėjų atidarinėja statymus labai plačiai ir ši Sterno ranka toli gražu nėra prasčiausia, kurią galima išvysti atidarant BU. Nesunku įsivaizduoti, kad šioje vietoje agresoriaus rankose galima tikėtis išvysti ir tokias kombinacijas kaip {j-}{6-} ar {6-}{4-}. Mes galime tik spėlioti, ar mūsų pamąstymai visiškai sutapo su BB gynusio Josho Beckley mintimis, tačiau jis ryžosi permušti Sterną laikydamas {10-Diamonds}{4-Spades}.

Šis manevras toli gražu nėra toks pavojingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jeigu kyla klausimas kodėl, patariame dar kartą pradėti šį straipsnį skaityti iš naujo. Susidėliojus oponentų agresijos rodiklį ir patalpinus jį mūsų pateiktose formulėse išvysite, kad agresijos iš varžovų sulauksite gerokai dažniau nei tikitės. Remiantis tuo privalote suprasti, kad labai dažnai prie pokerio stalo neturėtumėte būti pasyvus stebėtojas, plaukiantis paskui agresorius. Teisingai įvertinti oponentų kortų diapazonai leis jums laimėti gerokai daugiau bankų negu žaidžiant remiantys tik savo kortomis.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?