Turnyrinis pokeris su Jeremiah Smithu: Ar veltis į monetos metimus?

Turnyrinis pokeris su Jeremiah Smithu: Ar veltis į monetos metimus? 0001

Nors supranta, jog tai yra neišviangiama, daugelis gyvų žaidimų profesionalų kaip įmanydami stengiasi išvengti monetos metimų. $1,000 įpirkos Pasaulio pokerio serijos turnyro antros dienos pabaigoje per 20 minučių pertrauką susitikau Steve Sungą. Jo įprastinė statiška išvaizda buvo pasikeitusi – akys didelės, pilnos nepasitikėjimo. “Aš kėliau statymus, jis permušė ir kitą akimirką jau buvau sustūmęs viską su damomis… Nekenčiu monetos metimų… tiesiog nekenčiu.”

Sprendžiant iš jo veido išraiškos, spėjau, kad Steve pasitraukė iš turnyro. Po kelerių metų turnyruose žinojau, kad turiu atsargiai rinktis žodžius: “Taigi, iškritai?”.

Kaip paaiškėjo, jo sutrikimo priežastis nebuvo skausmingas iškritimas vėlyvoje didelio turnyro fazėje. Tai taip pat nebuvo adrenalino, po laimėtos klasikinės dvikovos prieš AK pasekmė. Tiesiog jis taip jautėsi vien dėl to, kad likus mažiau nei 30 žmonių jis atsidūrė monetos metimo situacijoje.

Atliekant labai tikslius matematinios skaičiavimus, per tuos tuziną metų turnyrų reporterio patirties, aš buvau maždaug 11 milijonų tokių dvikovų liudininkas. Mačiau visas tokias situacijas, nuo AQ prieš JJ iki T6 prieš 33 (Tikrai taip, vaikinas su T6 tikino, kad nuspėjo, jog priešininkas turi trejukes… ir jo atsakymas buvo užtvirtintas atsivertusios trejukės, kuri jam suformavo eilę).

Taigi, jei tokios situacijos yra neišvengiamos ir iš anksto užprogramuotos pokerio dievų, tai kodėl pokerio profesionalai, nuolat besivaržantys dėl geriausio metų žaidėjo titulo, taip jomis bjaurisi? Trumpas atsakymus būtų paprastas – pranašumas (edge). Tokie žaidėjai, kaip Steve Sungas jaučia, kad monetų metimai mažina jų pranašumą ir didina riziką. Jie žaidžia pokerį, kuris remiasi pozicija ir banko kontrole. Galbūt tai tolimas Negreaniško mažesnių kėlimų pokerio (small-ball) pusbrolis, bet jis ne taip priklauso nuo rankos po flopo – tokį žaidimą labiau veikia situacijų patirtis, tiek prieš, tiek po flopo. Tai prieštarauja grynai matematinei žaidimo logikai, kuri liepia žaisti monetos metimus, priklausomai nuo konkrečios rankos ar banko dinamikos, nežiūrint viso turnyro. Reikia pastebėti, kad kai kurie žaidėjai mano, kad visuomet teisinga žaisti monetos metimus, jei yra tinkamas banko pelningumo santykis.

Pokalbyje prieš pat 2008 WSOP pagrindinį turnyrą, apyrankės savininkas Billas Edleris pasidalino keliais patarimais, kuriais tikrai būčiau pasinaudojęs prieš keletą savaičių vykusiame $1,500 įpirkos išankstiniame turnyre. Mes kalbėjome apie vertės prasmę turnyruose. Billas išplėtė mintį, kurią galima rasti knygose apie turnyrus: “Žetonai, kuriuos pralošiu, yra vertingesni už tuos, kuriuos laimiu”.

Jausdamasis, tarsi Barbara Walters, tęsiau interviu nuostabos kupinu: “tikrai?”.

Nors Billo apibūdinta situacija buvo hipotetinė, aš ja įsitikinęs savo kailiu ar stebėjęs iš šalies buvau ne kartą. Tarkim, kad tu esi žetonų lyderis su 100,000, prie privalomųjų statymų 500/1000 ir 50,000 vidutinio žetonų kiekio. Vidutinį kiekį turintis žaidėjas kelia statymus iki 3000 ir tu permuši iki 10,000 su AK. Priešininkas stumia visus 50,000. Hipotetinėje situacijoje jis parodo devynakes. Žvelgiant grynai matematiškai, logiška sutikti su šiuo monetos metimu, nes atsilieki labai nedaug ir jau esi investavęs 10,000.

Visgi, kaip paaiškina Billas (vėliau jis tai pabrėžė savo patarimuose Full Tilt Poker kambaryje), tai, kad prisidėsi 50,000 prie savo žetonų, nelabai pakeis stalo dinamiką. Tačiau jei praloši 50,000, tai pakeis viską. Prie stalo, kur daugelis turi 50,000, skirtumas tarp 100,000 ir 150,000 yra nedidelis. Tačiau skirtumas tarp 100,000 ir 50,000 yra milžiniškas. Jei praloši šį monetos metimą, iš lyderio tu tampi vidutinioku. Pralaimėjimas lemtų labai daug, o laimėjimas tavo pozicijas prie stalo paveiktų minimaliai. Laimėjęs žetonų kiekį padidintum tik 33%, o pralošęs prarastum net 50%.

Turiu du pavyzdžius iš savo patirties, kurie atejo į galvą, kai apsvarsčiau šią mintį. Prieš keletą metų $1,000 įpirkos turnyre “Bellagio” kazino prasidėjus finaliniam stalui turėjau trečdalį visų žetonų. Dėl man įprastos žetonų švaistimo mados baigiau pasirodymą penktoje vietoje, nes bandžiau vaidinti šerifą ir išmušinėti žaidėjus, kurie mane permušinėjo. Taigi su savo trejukėmis atsidūriau prieš A9 ir pralošiau. Žinoma, nėra garantijų, kad būčiau laimėjęs turnyrą, tačiau jei būčiau tas trejukes nusimetęs, būčiau išlikęs turnyro lyderiu ir tai būtų garantavę aukštesnę vietą.

Analogišką klaidą padariau pirmąją $1,500 įpirkos išankstinio 2008 metų WSOP turnyro dieną. Iki pietų pertraukos pradinį 3000 žetonų kiekį pasikėliau iki svaiginančių 65,000, tačiau dalį pralošiau su AJ prieš damas, o didžiąją dalį „išmečiau“ su AK, o tuomet iškritau su devyniukėmis prieš AJ. Atsimindamas tai supratau, kad buvau padorus pokerio žaidėjas, tačiau beviltiškas lošėjas. Jei nesukaupiau tų žetonų varžydamasis ir dalyvaudamas monetų metimuose, tai kodėl turiu taip elgtis, turėdamas daug žetonų?

Yra ir kitų, nuodugnesnių šių minčių paaiškinimų knygose apie turnyrinį pokerį. Visgi, šiam plunksnos vergui prireikė pokalbio su Billu Edleriu, kad nuo įvertinimų lentelės, kurioje buvo paslėpta ši mintis, būtų nupūstos dulkės. Kiekviename turnyre ateina akimirka, kai išlikimas priklauso nuo monetos metimo, tačiau įgudęs žaidėjas išlaiko savo persvarą, išlaukdamas teisingo laiko ir situacijos.

Daugiau straipsnių

Ką galvojate?